18. Al-Kahaf

1.

Šlovė Alachui, Kuris atsiuntė Savo Tarnui Knygą, ir neleido joje jokio
Kreivumo:

2.

(Jis padarė ją) Tiesia ir (Aiškia) tam, kad Jis įspėtų (bedievius)
dėl baisios Bausmės iš Jo, ir kad Jis perduotų Džiugių Žinių
Tikintiesiems, kurie daro gerus darbus, kad jie gaus didelį Atlygį,

3.

Kur jie pasiliks amžiams

4.

Ir dar, kad įspėtų tuos, kurie sako: „Alachas davė pradžią sūnui“:

5.

Jie apie tai neturi jokių žinių, nei jų tėvai turėjo. Tai liūdnas
dalykas, kuris iš jų lūpų skamba kaip pasakymas. Tai, ką jie sako,
yra ne kas kita kaip melas!

6.

Tu tik galbūt nerimausi iki mirties, sekdamas paskui juos
sielvarte, jei jie netikės šia Žinia.

7.

Tai, kas yra ant žemės, Mes padarėme tik blizgančiu reginiu tam, kad
Mes galėtume išmėginti juos – kurie iš jų yra geriausi pagal elgesį.

8.

Iš tiesų tai, kas yra ant žemės, Mes paversime tik dulkėmis ir sausa
žeme (be augmenijos ar žolių).

9.

Arba ar tu manai, kad Olos Kompanionai ir Įrašo (Kompanionai) buvo
stebuklai tarp Mūsų Ženklų?

10.

Štai, jaunuoliai nuvyko į Olą: jie tarė: „Mūsų Viešpatie! Suteik
mums Malonės iš Savęs ir sutvarkyk mums mūsų reikalus tinkamu būdu!“

11.

Tada Mes užmetėme (šydą) ant jų ausų eilei metų Oloje, (kad jie
negirdėtų):

12.

Tada Mes pažadinome juos tam, kad patikrintume, kuri iš dviejų pusių
buvo geriausia skaičiuojant metus, kuriuos jie praleido!

13.

Mes pasakojame tau tikrą jų istorija: jie buvo jaunuoliai, kurie
tikėjo savo Viešpačiu, ir Mes padidinome juos vedime:

14.

Mes davėme stiprybės jų širdims: štai, jie atsistojo ir tarė: „Mūsų
Viešpats yra dangaus ir žemės Viešpats: niekada mes nesišauksime
kokio nors kito dievo nei Jis: jei mes šauktumės, mes iš tikrųjų
ištartume baisumą!“

15.

„Šie mūsų žmonės priėmė garbinti kitus dievus nei Jis: kodėl jie
nepateikia aiškaus ir (įtikinamo) įrodymo tam, ką jie daro? Kas
labiau klysta nei išgalvojantis melus prieš Alachą?“

16.

„Tada jūs nusigręžkite nuo jų ir dalykų, kuriuos jie garbina kitus
nei Alachas, nuvykite į Olą: jūsų Viešpats apipils jus Savo
malonėmis ir sutvarkys jūsų reikalus į nusiraminimą ir lengvumą.“

17.

Tu būtum matęs saulę, kada ji kildavo, leisdamasi į dešinę nuo jų
Olos, ir kada ji leisdavosi, nusigręždama nuo jų į kairę, kol jie
gulėjo atviroje vietoje Olos viduryje. Tokių yra Alacho Ženklų: tas,
kurį Alachas veda, yra teisingai vedamas; bet tas, kurį Alachas
palieka paklysti, – jam tu nerasi jokio gynėjo atvesti jį į Teisingą
Kelią.

18.

Tu būtum galvojęs, kad jie atsibudo, kol jie buvo užmigę, ir Mes
apversdavome juos ant jų dešinio ir ant jų kairio šono: jų
šuniui ištiesus savo dvi priekines kojas išvakarėse: jei tu būtum
pažvelgęs į juos, tu tikrai būtum parbėgęs nuo jų ir tikrai būtum
labai jų išsigandęs.

19.

Jiems (esant tokios būsenos), Mes prikėlėme juos (iš miego), kad jie
galėtų paklausti vienas kito. Vienas jų paklausė: „Kiek laiko mes
(čia) praleidome?“ Jie atsakė: „Mes praleidome (galbūt) dieną ar
dalį dienos.“ (Galiausiai) jie (visi) tarė: „Alachas (vienas) žino
geriausiai, kiek laiko jūs čia praleidote… Dabar pasiųskite vieną
iš jūsų su šiais jūsų pinigais į miestą: tegul išsiaiškina, kas yra
geriausias (esantis) maistas ir atneša jo jums, (kad jūs juo
galėtumėte numalšinti savo alkį) ir tegul jis elgiasi atsargiai ir
mandagiai, ir tegul jis niekam nesako apie jus.“

20.

„Nes jei jie aptiktų jus, jie užmėtytų jus akmenimis arba priverstų
jus sugrįžti į jų religiją, o tokiu atveju jūs niekada
nepasiektumėte klestėjimo.“

21.

Taip Mes padarėme jų atvejį žinomą žmonėms, kad jie žinotų, jog
Alacho pažadas yra tikras ir kad nebūtų jokių abejonių dėl Teismo
Valandos. Štai, jie ginčijasi tarp savęs dėl jų reikalo.

22.

(Kai kurie) jų sako, kad jie buvo trise, šuniui būnant ketvirtam
tarp jų; (kiti) sako, kad jie buvo penkiese, šuniui būnant šeštu, –
abejotinai spėliodami apie nežinoma; (dar kiti) sako, kad jie buvo
septyniese, šuniui būnant aštuntam. Tu sakyk: „Mano Viešpats
geriausiai žino jų skaičių; tik keli žinojų (tikrą atvejį).“ Todėl
nepradėkite ginčytis apie juos, išskyrus aiškius dalykus, nei
konsultuokite kurį nors jų apie Miegančiųjų (reikalą).

23.

Nei apie ką nors sakykite: „Aš tikrai tą ir tą padarysiu rytoj, -“

24.

Išskyrus „Jei Alachas taip norės“ ir atsiminkite savo Viešpatį, kada
esate užmiršę, ir sakykite: „Aš tikiuosi, kad mano Viešpats visada
ves mane (netgi) dar arčiau į teisingą kelią negu esu dabar.“

25.

Taigi, jie praleido savo Oloje tris šimtus metų ir (dar) devynis.

26.

Sakyk: „Alachas žino geriausiai, kiek ilgai jie prabuvo: pas Jį yra
(žinios apie) dangaus ir žemės paslaptis: kaip aiškiai jis (viską)
mato, kaip puikiai Jis (viską) girdi! Jie neturi jokio
sergėtojo, kito nei Jis; nei Jis dalinasi Savo Įsakymu su kokiu nors
asmeniu.“

27.

Ir deklamuok (ir mokyk), kas buvo tau atskleista iš tavo Viešpaties
Knygos: niekas negali pakeisti Jo žodžių, ir tu nerasi kito
prieglobsčio nei Jis.

28.

Ir būk patenkintas tais, kurie šaukiasi savo Viešpaties ryte ir
vakare, siekdami Jo Veido; ir tegul tavo akys nepraslenka virš jų,
siekdamos šio gyvenimo pompastikos ir blizgesio; nei paklusk kam
nors, kieno širdžiai Mes leidome nesirūpinti Mūsų prisiminimu, tam,
kuris seka savo paties troškimais ir kurio visi reikalai tapo
besaikiai.

29.

Sakyk: „Tiesa yra iš jūsų Viešpaties – leiskite tam, kuris nori,
tikėti ir leiskite tam, kuris nori, atmesti (ją): nusidėjėliams Mes
paruošėme Ugnį, kurios (dūmai ir liepsnos) kaip palapinės sienos ir
stogas apsups juos: jei jie maldaus palengvinimo, jiems bus duota
vandens kaip išsilydžiusio žalvario, kuris nuplikys jų veidus, koks
siaubingas gėrimas! Kokia nepatogi sofa atsilošti!“

30.

Kalbant apie tuos, kurie tiki ir dorai elgiasi, Mes iš tiesų
neleisime pražūti atlygiui nė vieno, kas padaro (vieną) dorą darbą.

31.

Jiems bus Amžinybės Sodai; po jais tekės upės; jie ten bus papuošti
aukso apyrankėmis, ir jie dėvės žalius plono šilko ir storo brokato
drabužius;jie sėdės atsilošę ten iškeltuose sostuose. Koks geras
atlygis! Kokia puiki sofa atsilošti!

32.

Pateik jiems alegoriją apie du vyrus: vienam jų Mes suteikėme du
vynuogynus ir apsupome juos datulėmis; tarp jų patalpinome dirbamos
žemės.

33.

Kiekvienas tų sodų davė derliaus ir ten nieko netrūko: tarp jų Mes
privertėme tekėti upę.

34.

(Gausus) buvo šio vyro derlius: jis tarė savo kompanionui abipusiai
sutariant: „Aš turiu daugiau turto nei tu ir daugiau garbės ir
galios tarp (savo pasekėjų).“

35.

Jis nuėjo į savo sodą, kol jis klydo: jis tarė: „Aš nemanau, kad tai
kada nors pražus,“

36.

„Nei aš manau, kad (Teismo) Valanda (kada nors) ateis: netgi jei aš
turėsiu grįžti pas savo Viešpatį. Aš tikrai rasiu (ten) mainais ką
nors geriau.“

37.

Jo kompanionas tarė jam, nesutikdamas su juo: „Ar tu neigi Tą, Kuris
sukūrė tave iš dulkių, tada iš spermos lašelio, tada davė tau
žmogaus išvaizdą?“

38.

„Bet iš mano pusės, Alachas yra mano Viešpats, ir nieko aš nesiesiu
su savo Viešpačiu.

39.

„Kodėl, kai tu nueini į savo sodą, nesakai: „Alacho Valią (buvo
įvykdyta)! Nėra kitos galios nei Alacho!“ Jei tu matai, kad aš turiu
mažiau turto ir sūnų,

40.

„Gali būti, kad mano Viešpats duos man kažką geriau nei tavo sodas
ir kad Jis atsiųs iš dangaus į tavo sodą (atsiskaitant) griaustinį
su žaibais, paversiantį jį (tik) slidžiu smėliu!-

41.

„Arba sodo vanduo taip nutekės į podirvį, kad tu niekada negalėsi jo
rasti.“

42.

Taigi, jo vaisiai buvo apimti (pražūties) ir jis liko sukiodamas ir
gręžiodamas savo rankas virš to, ką jis panaudojo savo turtui, kuris
(dabar) sugriuvo į gabalus iki pačių savo pagrindų, ir jis galėjo
tik sakyti: „Vargas man! Kad būčiau niekada priskyręs partnerių savo
Viešpačiui ir Puoselėtojui!“

43.

Nei jis turėjo dideles pajėgas padėti jam prieš Alachą, nei jis
galėjo pats išsigelbėti.

44.

Štai, (vienintelis) gynimas ateina iš Alacho, Teisingojo. Jis yra
Geriausias atlyginti ir Geriausias duoti sėkmę.

45.

Pateik jiems palyginimą apie šio pasaulio gyvenimą: jis yra kaip
lietus, kurį Mes siunčiame iš dangaus: žemės augmenija sugeria jį,
bet greitai ji tampa sausa ražiena, kurią nešioja vėjai: (tik)
Alachas viešpatauja visiems dalykams.

46.

Turtas ir sūnūs yra šio pasaulio gyvenimo žavesys: bet dalykai,
kurie išlieka, Geri Darbai, yra geriausia tavo Viešpaties akyse,
kaip atlygiai ir kaip geriausi (pagrindai) viltims.

47.

Tą Dieną Mes nuversime kalnus ir tu pamatysi žemę kaip lygų
ruožą, ir Mes surinksime juos visus kartu, nepraleisime nė vieno jų.

48.

Ir jie bus išrikiuoti prieš tavo Viešpatį eilėmis (pranešant):
„Dabar jūs atvykote pas Mus (nuogi) kaip Mes jūs pirma
sukūrėme: taip, jūs galvojote, kad Mes neišpildysime su jumis
sutarto pasimatymo (su Mumis)!“:

49.

Ir (Darbų) Knyga bus padėta (prieš jus); ir tu pamatysi nusidėjėlius
didžiuliame siaube dėl to, kas bus ten (įrašyta); jie sakys: „Ak!
Vargas mums! Kokia tai knyga! Ji nepraleidžia nieko, nei mažo, nei
didelio, bet į viską atsižvelgia!“ Jie ras viską, ką yra apdarę,
prieš save: ir nė su vienu tavo Viešpats nepasielgs neteisingai.

50.

Štai! Mes tarėme angelams: „Nusilenkite Adomui“: jie nusilenkė,
išskyrus Iblį. Jis buvo vienas iš Jinn, ir jis sulaužė savi
Viešpaties Įsakymą. Ar tuomet jūs priimsite jį ir jo atžalas kaip
gynėjus labiau nei Mane? Ir jie yra priešai jums! Blogis bus
mainai nusidėjėliams!

51.

Aš jų nekviečiau liudyti dangaus ir žemės sukūrimą, (netgi) nei  jų
pačių sukūrimo: nei Man priimti kaip pagalbininkus tokius
klaidinančius (žmones)!

52.

Tą Dieną Jis sakys: „Šaukitės tų, kuriuos manėte esant Mano
partneriais.“ Ir jie šauksis jų, bet jie nesiklausys jų; ir Mes
padarysime jiems bendros pražūties vietą.

53.

Ir Nuodėmingieji pamatys Ugnį ir supras, kad jie turės kristi ten:
jie neras jokių būdų nusigręžti nuo jos.

54.

Mes detaliai paaiškinome šiame Korane žmonijos labui visokius
palyginimus: bet žmogus daugumoje dalykų yra mėgstantis ginčytis.

55.

Ir kas sulaiko žmogų nuo tikėjimo dabar, kai vedimas pas juos atėjo,
arba nuo atleidimo meldimo savo Viešpaties, jog (jie tik laukia),
kad juos užkluptų tai, kas užklupo jų protėvius, arba kad Rūstybė
būtų parodyta jiems akis į akį?

56.

Mes siunčiame Pasiuntinius tik perduoti džiugių žinių ir įspėti: bet
Netikintieji užsiima tuščiais ginčais tam, kad taip susilpnintų
tiesą, ir jie laiko Mano ženklus ir įspėjimus pajuokos objektu.

57.

Ir kas labiau klysta nei tas, kuriam yra primenami jo Viešpaties
Ženklai, bet jis nusigręžia nuo jų, pamiršdamas (darbus), kurios jo
rankos padarė? Iš tiesų Mes užklojome šydus ant jų širdžių, kad jie
nesuprastų, ir ant jų ausų kurtumą.  Jei tu kviesi juos į vedimą,
netgi tada jie niekada nepriims vedimo.

58.

Bet jūsų Viešpats yra Atlaidžiausias, kupinas Malonės. Jei Jis (iš
karto) būtų pakvietęs juos atsiskaityti už tai, ką jie užsitarnavo,
tada Jis tikrai būtų pagreitinęs jų Bausmę: bet jie turi savo
paskirtą laiką, po kurio jie neras jokio prieglobsčio.

59.

Tokie buvo miestai, kuriuos Mes sunaikinome, kada jie vykdė
neteisybes; bet Mes nustatėme paskirtą laiką jų sunaikinimui.

60.

Štai, Mozė tarė savo palydovui: „Aš nepasiduosiu, kol nepasieksiu
dviejų jūrų sandūros arba (kol) praleisiu kelionėje metų metus.“

61.

Bet kada jie pasiekė Sandūrą, jie pamiršo (apie) savo Žuvį, kuri
plaukė savo keliu per jūrą (tiesiai) kaip tunelyje.

62.

Kada jie (kažkiek) paėjo, Mozė tarė savo palydovui: „Atnešk mums
mūsų ankstyvą valgį; iš tiesų mes labai nusikamavome šiame mūsų
kelionės (etape).“

63.

Jis atsakė: „Ar matei, (kas nutiko), kada mes nukeliavome prie
uolos? Aš iš tikrųjų pamiršau (apie) žuvį: ne kas kitas kaip Šėtonas
privertė mane pamiršti pasakyti (tau) apie ją: ji plaukė savo keliu
per jūrą nuostabiu būdu!“

64.

Mozė tarė: „Tai buvo tai, ko mes ieškojome:“ Taigi, jie grįžo savo
pėdomis, sekdami (savo nueitą kelią).

65.

Taigi, jie rado vieną Mūsų tarnų, kuriam Mes suteikėme Malonę iš
Savęs ir kurį Mes išmokėme žinių iš Mūsų pačių akivaizdos.

66.

Mozė tarė jam: „Ar galėčiau sekti tavo pėdomis, kad išmokytum mane
(Aukštesnės) Tiesos, kurios tu buvai išmokytas?“

67.

(Kitas) tarė: „Iš tiesų tu negalėsi turėti kantrybės su manimi!“

68.

„Nes kaip tu gali turėti kantrybės su dalykais, kurie yra už tavo
žinių ribos?“

69.

Mozė tarė: „Tu pamatysi, jei Alachas taip norės, kad aš būsiu
(tikrai) kantrus: nei aš tau dėl ko nors nepaklusiu.“

70.

Kitas tarė: „Tuomet jei seksi manimi, neklausk manęs apie nieką, kol
pats apie tai nekalbėsiu tau.“

71.

Taigi, jie abu keliavo toliau: kol, kada jie buvo valtyje, jis
pramušo skyles joje. Mozė tarė: „Ar tu pramušei skyles joje tam, kad
paskandintum tuos, kas joje yra? Iš tikro keistą dalyką tu padarei!“

72.

Jis atsakė: „Ar aš nesakiau tau, kad tu negali turėti kantrybės su
manimi?“

73.

Mozė tarė: „Nepeik manęs už užmiršimą ir neliūdink manęs
apsunkindamas mano padėtį.“

74.

Tada jie keliavo toliau: kol, kada jie sutiko jaunuolį, jis šį
užmušė. Mozė tarė: „Ar tu užmušei nekaltą asmenį, kuris nieko nebuvo
užmušęs? Tikrai (negirdėtai) kvailą dalyką tu padarei!“

75.

Jis atsakė: „Ar aš nesakiau tau, kad tu negali turėti kantrybės su
manimi?“

76.

(Mozė) tarė: „Jei dar kada aš paklausiu tavęs ko nors po šito,
nebelaikyk manęs savo kompanijoje: tada tu gausi (pilnateisę)
dingstį iš mano pusės.“

77.

Tada jie keliavo toliau: kol, kada jie atėjo prie miesto gyventojų,
jie paprašė jų maisto, bet jie neparodė jiems svetingumo. Jie rado
ten begriūnančią sieną, bet jis ją ištiesino. (Mozė) tarė: „Jei tu
būtum norėjęs, tu tikrai būtum galėjęs pareikalauti kokio nors
atlygio už tai!“

78.

Jis atsakė: „Čia yra mūsų išsiskyrimas: dabar aš tau paaiškinsiu
(tuos dalykus), dėl kurių tu negalėjai likti kantrus.“

79.

„Kalbant apie valtį, ji priklausė tam tikriems labai stokojantiems
žmonėms: jie laukė ant vandens: bet aš norėjau padaryti ją
nenaudojama, nes po jų buvo tam tikras karalius, kuris užgrobdavo
kiekvieną valtį jėga.“

80.

„Kalbant apie jaunuolį, jo tėvai buvo Tikėjimo žmonės, ir mes
bijojome, kad jis būtų nuliūdinęs juos dėl atkaklaus maišto ir
nedėkingumo (Alachui)“

81.

„Todėl mes troškome, kad Viešpats duotų jiems mainais tyresnį (pagal
elgesį) ir labiau mylintį (sūnų).“

82.

„Kalbant apie sieną, ji priklausė dviems Miesto jaunuoliams,
našlaičiams; po ja buvo užkastas lobis, į kurį jie turėjo teisę; jų
tėvas buvo doras žmogus: taigi, tavo Viešpats troško, kad jie
pasiektų pilnos jėgos amžių ir išsikastų savo lobį – gailestingumas
ir (malonė) iš tavo Viešpaties. Aš to nedariau savo noru. Toks yra
paaiškinimas (tų dalykų), dėl kurių tu negalėjai likti kantrus.“

83.

Jie klausia tavęs apie Zul-qarnain. Sakyk: „Aš atpasakosiu jums kai
ką iš jo istorijos.“ 

84.

Iš tiesų Mes įtvirtinome jo galią žemėje ir Mes davėme jam būdų ir
priemonių visiems tikslams.

85.

Vienu (tokiu) keliu jis keliavo,

86.

Kol, kada jis pasiekė saulėlydį, jis rado ją drumzlino vandens
šaltinyje: netoliese jis rado Tautą: Mes tarėme: „O, Zul-qarnain!
(Tu turi valdžią) tiek nubausti juos, tiek elgtis su jais maloniai.“

87.

Jis tarė: „Kas blogai elgiasi, nubausime; tada jis bus pasiųstas
atgal pas jo Viešpatį; ir Jis nubaus jį (dar) negirdėta bausme.“

88.

„Bet kas tiki ir dorai elgiasi, – tas gaus didelį atlygį, ir lengva
bus jo užduotis, kada mes ją įsakysime.“

89.

Tada jis keliavo (kitu) keliu,

90.

Kol, kada jis priėjo saulėtekį, jis rado ją kylančią pas žmones,
kuriems Mes nesuteikėme jokio nuo saulės apsaugančio uždengimo.

91.

(Jis paliko juos) tokius, kokie jie buvo: Mes visiškai supratome,
kas buvo prieš jį.

92.

Tada jis keliavo (kitu) keliu,

93.

Kol, kada jis pasiekė (tarpeklį) tarp dviejų kalnų, jis rado tarp jų
žmones, kurie vargiai suprato kalbą.

94.

Jie tarė: „O, Zul-qarnain! Gogo ir Magogo (žmonės) daro didžiules
blogybes žemėje: tad ar mums sumokėti tau duoklę tam, kad tu
pastatytum užtvarą tarp mūsų ir jų?“

95.

Jis tarė: „(Galia), kurią mano Viešpats man suteikė, yra geriau (nei
duoklė): todėl padėkite man jėga (ir darbu): aš pastatysiu stiprią
užtvarą tarp jūsų ir jų:

96.

„Atgabenkite man geležies blokų.“ Galiausiai, kada jis užpildė erdvę
tarp dviejų stačių kalnų šlaitų, jis tarė: „Pūskite (su savo
dumplėmis).“ Tada, kada jis padarė ją (raudona) kaip ugnimi, jis
tarė: „Atgabenkite man išsilydyto švino, kad aš galėčiau jį
užpilti.“

97.

Taip jie buvo padaryti bejėgiais ją perlipti ar prasikasti pro ją.

98.

Jis tarė: „Tai yra malonė iš mano Viešpaties: bet kada mano
Viešpaties pažadas išsipildys, Jis pavers ją į dulkes; o mano
Viešpaties pažadas yra tikras.“

99.

Tą dieną Mes leisime jiems plūsti kaip bangoms vienai ant kitos: trimitas
bus papūstas, ir Mes surinksime juos visus kartu.

100.

Ir Mes tą dieną supažindinsime Netikinčiuosius su Pragaru, visu
atvertu, –

101.

(Netikinčiuosius), kurių akys buvo po šydu nuo Manęs Prisiminimo, ir
kurie netgi negalėjo girdėti.

102.

Ar Netikintieji mano, kad jie gali priimti Mano tarnus kaip gynėjus
be Manęs? Iš tiesų Mes paruošėme Pragarą Netikintiesiems (jų)
pramogai.

103.

Sakyk: „Ar mums papasakoti jums apie tuos, kurie neteko daugiausia
savo darbų atžvilgiu? –

104.

Tie, kurių pastangos buvo iššvaistytos šiame gyvenime, kol jie
galvojo, kad jie gaudavo gėrio savo darbais?

105.

Jie yra tie, kurie neigia savo Viešpaties Ženklus ir faktą, kad jie
turės susitikti su Juo (Pomirtiniame Gyvenime): tušti bus jų darbai,
nei Mes Teismo Dieną suteiksime jiems kokio nors Svorio.

106.

Tai yra jų atlygis, Pragaras; nes jie atmetė Tikėjimą ir laikė Mano
Ženklus ir Mano Pasiuntinius pajuokos objektais.

107.

Tie, kurie tiki ir daro dorus darbus, jie turės savo pramogai Rojaus
Sodus,

108.

Kur jie gyvens (per amžius): jokių pasikeitimų jie nepageidaus.

109.

Sakyk: „Jei vardynas būtų rašalas (surašyti) mano Viešpaties
žodžiams, greičiau išsektų vandenynas negu mano Viešpaties žodžiai,
netgi jei mes papildomai pridėtume dar vieną tokį vandenyną.“

110.

Sakyk: „Aš tik žmogus kaip jūs, (tik) įkvėpimas atėjo man, kad jūsų
Dievas yra Vienas Dievas: kiekvienas, kuris tikisi susitikti su savo
Viešpačiu, tegul elgiasi dorai ir, garbindamas savo Viešpatį, nieko
nepripažįsta kaip partnerio.“